Birbynė

Originalus, autentiškas lietuvių muzikos pučiamasis instrumentas – aerofonas. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio birbti – dūduoti, pūsti. Tai nesudėtingas instrumentas, kuris buvo gaminamas iš plunksnos, šiaudo, medžio žievės, gyvulio rago ar medienos. Manoma, jog pirmieji šių instrumentų prototipai galėjo atsirasti pirmykštės bendruomenės laikais. Tyrinėjimai rodo, jog šiuo instrumentu daugiausia grojo piemenys, kurie atlikdavo įvairaus improvizacinio pobūdžio muziką, šokius, dainas, raliavimus.

1940 m., sukūrus „Lietuvos“ ansamblio liaudies instrumentų orkestrą, birbynės buvo pradėtos tobulinti, siekiant išgauti profesionalų chromatinį koncertinį instrumentą. Po ilgų ieškojimų ir bandymų 1950 m. buvo sukonstruota patobulinta chromatinė aukštoji birbynė, 1952 m. – kontrabosinė, o 1953 m. – tenorinė chromatinė birbynė. . Instrumento (aukštosios ir tenorinės birbynių) korpusas gaminamas iš uosio, klevo, obels, kriaušės medžio, o kontrabosinės iš metalo. Pūtiklis pagamintas iš ebonito ir savo forma panašus į klarneto (tenorinės – į tenorinio saksafono), prie kurio liežuvėlis pririšamas virvele. Ant korpuso galo užmaunamas gyvulio, dažniausiai karvės, ragas.

Birbynė turi didelį dinaminį diapazoną, tembras nepaprastai lankstus. Instrumentas (tai priklauso nuo atlikėjo techninių įgūdžių, vaizduotės bei atliekamo repertuaro) kartais gali skambėti kaip obojus, fleita, klarnetas, saksofonas ar net trimitas. Birbyne gali būti atliekamas įvairus repertuaras, tiek kūriniai parašyti specialiai birbynei, tiek įvairių pučiamųjų instrumentų (iš esmės obojaus, fleitos, klarneto, saksofono) transkripcijos. Birbyne mokoma groti Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, konservatorijose bei muzikos mokyklose.

Ožragis

Etnografinis lietuvių liaudies muzikos instrumentas iš ožio rago su skylutėmis ir mediniu pūstuku. Ožragis buvo populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Tradicinis jo variantas turi 2-6 garso skylutes. Gali būti ir be jų. Ansamblio orkestre ožragis naudojamas su birbynės kandikliu, jo garsynas apima kvartos intervalą. Ožragio repertuarą sudarydavo specialūs tirliavimai, nedidelės apimties dainų ir šokių melodijos. Ožragio muzika pasižymi greitu tempu, melodijos lankstumu, įvairumu.

Lumzdelis

Lietuvoje palčiai paplitęs ir fleitų grupės muzikos instrumentas. Dažniausiai lumzdelius dirbdinosi ir juos pūsdavo piemenys naktigonėse. Švenčių ir kitų liaudies pramogų metu lumzdžiuodavo ir pagyvenę žmonės. Lumzdeliai buvo daromi iš žilvičio, karklo žievės arba iš medžio. Lumzdelio tembras švelnus, primenantis mažosios fleitos tembrą. Žemieji tonai skamba gana tyliai, aukštieji – labai skardūs. Liaudies lumzdelininkų melodijos turi labai daug puošmenų, pagražinimų.

Ragas

Vienas seniausių lietuvių instrumentų. Jis buvo naudojamas kaip susisiekimo, susibendravimo priemonė tarp netolimų kaimų. Jei nuo aukštesnės kalvos patrimituodavo, tai galėdavo reikšti, kito kaimo žmonėms, susirinkimo pradžią. Gaminamas jis iš medžio, apvyniotas beržo toše. Muzikoje komplektą sudaro 4-5 ragai. Kiekvienas iš jų duoda tik po vieną garsą (toną). Kaip ir trimitai, ragai senovėje buvo naudojami įvairių iškilmių metu. Grojamos įvairios sutartinės, trimituojamos fanfaros.

Skudučiai

Vienas iš populiariausių ir liaudies mylimiausių muzikos instrumentų. Tai paprastas ir primityvus pučiamasis instrumentas, susidedąa iš keleto įvairaus ilgio dūdelių, teiošduodančių po vieną garsą. Keletas tokių skudučių, tam tikru būdu suderintų, sudaro skudučių komplektą. Juo skudučiuoja, ne vienas žmogus, bet keletas: du, trys, keturi, penki, šeši, o kartais ir daugiau. Skudučiais buvo grojami specialūs kūrinėliai, pritariama dainuojant sutartines arba grojant kitiems muzikos instrumentams. Senoji skudučių muzika vadinama sutartinių tipo muzika. Ji pagrįsta sekundų sąskambiais ir sudaryta iš ketvirtinių-aštuntinių ritmo figūrų kartojimo.