Skrabalai

Mušamasis – melodinis lietuvių liaudies instrumentas, priskiriamas idiofonų grupei, savo skambesiu ir grojimo technika primenantis ksilofoną. Tai įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai su viduje įtaisytomis viena arba dviem medinėmis kabančiomis šerdelėmis – kankaliukais. Skrabalą judinant, šerdelė barbena į lovelio sieneles, kurios skleidžia duslų, bet gerai girdimą garsą. Skleidžiamo garso aukštumas priklauso nuo medinio lovelio matmenų. Šiais laikais liaudies ansambliai naudoja ištobulintus 27 chromatiškai nuo c1 iki e3 suderintus skrabalus (be šerdelių), kurie pritvirtinti prie specialaus žėglio skersinių sijelių. Skrabalai mušami dviem mediniais pagaliukais.

Skrabalai nuo seno buvo naudojami piemenų. Tokį medinį varpelį jie užrišdavo karvėms ant kaklo ir, ganant miške, lengviau atrasdavo gyvulius. Seni žmonės pasakoja, kad kai kurie muzikantai – būgnininkai žemaičių krašte barškindavę skrabalais ir grieždami šokiams. Jei skrabalai būdavę su šerdelėmis – jais barškindavę laikydami rankoje, o jei be šerdelių – pririšdavę prie žemėn įsmeigto pagalio ir barbendavę sauso medžio pagaliukais. Skrabalais būdavo atliekami atskiri melodiniai – ritminiai motyvai.

Būgnas

Senovės Lietuvos muzikos gyvenime būgnai užėmė svarbią vietą. Jie buvo šventiniai, ritualiniai ir kariniai instrumentai. Apie jų naudojimą randame ne vieną pastabą senųjų Lietuvos istorikų raštuose, jų populiarumą liudija ir tautosaka – dainos, padavimai. Liaudyje buvo paplitę dviejų rūšių savos gamybos būgnai – vienpusiai ir dvipusiai. Laikui bėgant, susiformavo ir etnografiniai šių instrumentų variantai.
Vienas jų, paplitęs Žemaitijoje, buvo vadinamas kelmu. Šio būgno korpusas buvo daromas iš sveiko arba išpuvusio medžio gabalo, dažnai iš kelmo. Jeigu buvo imamas sveikas medis, tai jo vidus būdavo iškertamas arba išskaptuojamas, paliekant 2 – 3 cm storio sieneles. Bet dažniausiai kelmų gamybai vartoti ištrūnijusio gluosnio, liepos, o kartais – beržo kamienai. Abu kiaurieji galai būdavo lygiai nupjaunami, o ant plongalio užtempiama ir lankeliu pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Kelmo aukštis – 30 – 40 cm, skersmuo – 40 – 30 cm. Pastatytas ant žemės prie būgnininko kojų, kelmas buvo mušamas viena arba dviem apie 30 cm ilgio medinėmis lazdelėmis, kurių vienas galas buvo apvyniojamas galvijų plaukų veltiniu arba kietai aprišamas milu.