Pūčiamieji

Birbynė

Originalus, autentiškas lietuvių muzikos pučiamasis instrumentas – aerofonas. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio birbti – dūduoti, pūsti. Tai nesudėtingas instrumentas, kuris buvo gaminamas iš plunksnos, šiaudo, medžio žievės, gyvulio rago ar medienos. Manoma, jog pirmieji šių instrumentų prototipai galėjo atsirasti pirmykštės bendruomenės laikais. Tyrinėjimai rodo, jog šiuo instrumentu daugiausia grojo piemenys, kurie atlikdavo įvairaus improvizacinio pobūdžio muziką, šokius, dainas, raliavimus.

1940 m., sukūrus „Lietuvos“ ansamblio liaudies instrumentų orkestrą, birbynės buvo pradėtos tobulinti, siekiant išgauti profesionalų chromatinį koncertinį instrumentą. Po ilgų ieškojimų ir bandymų 1950 m. buvo sukonstruota patobulinta chromatinė aukštoji birbynė, 1952 m. – kontrabosinė, o 1953 m. – tenorinė chromatinė birbynė. Instrumento (aukštosios ir tenorinės birbynių) korpusas gaminamas iš uosio, klevo, obels, kriaušės medžio, o kontrabosinės iš metalo. Pūtiklis pagamintas iš ebonito ir savo forma panašus į klarneto (tenorinės – į tenorinio saksafono), prie kurio liežuvėlis pririšamas virvele. Ant korpuso galo užmaunamas gyvulio, dažniausiai karvės, ragas.

Birbynė turi didelį dinaminį diapazoną, tembras nepaprastai lankstus. Instrumentas (tai priklauso nuo atlikėjo techninių įgūdžių, vaizduotės bei atliekamo repertuaro) kartais gali skambėti kaip obojus, fleita, klarnetas, saksofonas ar net trimitas. Birbyne gali būti atliekamas įvairus repertuaras, tiek kūriniai parašyti specialiai birbynei, tiek įvairių pučiamųjų instrumentų (iš esmės obojaus, fleitos, klarneto, saksofono) transkripcijos. Birbyne mokoma groti Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, konservatorijose bei muzikos mokyklose.

Ožragis

Etnografinis lietuvių liaudies muzikos instrumentas iš ožio rago su skylutėmis ir mediniu pūstuku. Ožragis buvo populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Tradicinis jo variantas turi 2-6 garso skylutes. Gali būti ir be jų. Ansamblio orkestre ožragis naudojamas su birbynės kandikliu, jo garsynas apima kvartos intervalą. Ožragio repertuarą sudarydavo specialūs tirliavimai, nedidelės apimties dainų ir šokių melodijos. Ožragio muzika pasižymi greitu tempu, melodijos lankstumu, įvairumu.

Lamzdelis

Lietuvoje palčiai paplitęs ir fleitų grupės muzikos instrumentas. Dažniausiai lamzdelius dirbdinosi ir juos pūsdavo piemenys naktigonėse. Švenčių ir kitų liaudies pramogų metu lamzdžiuodavo ir pagyvenę žmonės. Lamzdeliai buvo daromi iš žilvičio, karklo žievės arba iš medžio. Lamzdelio tembras švelnus, primenantis mažosios fleitos tembrą. Žemieji tonai skamba gana tyliai, aukštieji – labai skardūs. Liaudies lamzdelininkų melodijos turi labai daug puošmenų, pagražinimų.

Ragai

Vienas seniausių lietuvių instrumentų. Jis buvo naudojamas kaip susisiekimo, susibendravimo priemonė tarp netolimų kaimų. Jei nuo aukštesnės kalvos patrimituodavo, tai galėdavo reikšti, kito kaimo žmonėms, susirinkimo pradžią. Gaminamas jis iš medžio, apvyniotas beržo toše. Muzikoje komplektą sudaro 4-5 ragai. Kiekvienas iš jų duoda tik po vieną garsą (toną). Kaip ir trimitai, ragai senovėje buvo naudojami įvairių iškilmių metu. Grojamos įvairios sutartinės, trimituojamos fanfaros.

Skudučiai

Vienas iš populiariausių ir liaudies mylimiausių muzikos instrumentų. Tai paprastas ir primityvus pučiamasis instrumentas, susideda iš keleto įvairaus ilgio dūdelių, teišduodančių po vieną garsą. Keletas tokių skudučių, tam tikru būdu suderintų, sudaro skudučių komplektą. Juo skudučiuoja, ne vienas žmogus, bet keletas: du, trys, keturi, penki, šeši, o kartais ir daugiau. Skudučiais buvo grojami specialūs kūrinėliai, pritariama dainuojant sutartines arba grojant kitiems muzikos instrumentams. Senoji skudučių muzika vadinama sutartinių tipo muzika. Ji pagrįsta sekundų sąskambiais ir sudaryta iš ketvirtinių-aštuntinių ritmo figūrų kartojimo.

Styginiai

Kanklės

Tradicinis, styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų – medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui. Kanklių pavidalas ir spalva primena senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kt. kosmologinių simbolių.

Tradicinėmis kanklėmis šiaurės rytų aukštaičiai skambino piršto nagu keturines (kartais dvejines) sutartines (polifoninis kūrinis), vakarų aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai nagu ir brauktuku, kartais pirštais – liaudies dainas ir šokius (akordinis kankliavimas). Vakarų aukštaičiai ir žemaičiai XIX a. jas kartais vartojo šokių muzikos kapelose, suvalkiečiai sudarydavo kanklių ansamblius, kankliuodami dainuodavo. Rekonstruotas tradicines kankles vartoja folkloro ansambliai. Skambinama pirštais ir brauktuku – plektru, kontrabosinėmis kanklėmis – dar ir specialiu plaktuku. Modifikuotąsias kankles naudoja liaudies instrumentų orkestrai, ansambliai.

Mušamieji instrumentai

Skrabalai

Mušamasis – melodinis lietuvių liaudies instrumentas, priskiriamas idiofonų grupei, savo skambesiu ir grojimo technika primenantis ksilofoną. Tai įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai su viduje įtaisytomis viena arba dviem medinėmis kabančiomis šerdelėmis – kankaliukais. Skrabalą judinant, šerdelė barbena į lovelio sieneles, kurios skleidžia duslų, bet gerai girdimą garsą. Skleidžiamo garso aukštumas priklauso nuo medinio lovelio matmenų. Šiais laikais liaudies ansambliai naudoja ištobulintus 27 chromatiškai nuo c1 iki e3 suderintus skrabalus (be šerdelių), kurie pritvirtinti prie specialaus žėglio skersinių sijelių. Skrabalai mušami dviem mediniais pagaliukais.

Skrabalai nuo seno buvo naudojami piemenų. Tokį medinį varpelį jie užrišdavo karvėms ant kaklo ir, ganant miške, lengviau atrasdavo gyvulius. Seni žmonės pasakoja, kad kai kurie muzikantai – būgnininkai žemaičių krašte barškindavę skrabalais ir grieždami šokiams. Jei skrabalai būdavę su šerdelėmis – jais barškindavę laikydami rankoje, o jei be šerdelių – pririšdavę prie žemėn įsmeigto pagalio ir barbendavę sauso medžio pagaliukais. Skrabalais būdavo atliekami atskiri melodiniai – ritminiai motyvai.

Būgnas

Senovės Lietuvos muzikos gyvenime būgnai užėmė svarbią vietą. Jie buvo šventiniai, ritualiniai ir kariniai instrumentai. Apie jų naudojimą randame ne vieną pastabą senųjų Lietuvos istorikų raštuose, jų populiarumą liudija ir tautosaka – dainos, padavimai. Liaudyje buvo paplitę dviejų rūšių savos gamybos būgnai – vienpusiai ir dvipusiai. Laikui bėgant, susiformavo ir etnografiniai šių instrumentų variantai.

Vienas jų, paplitęs Žemaitijoje, buvo vadinamas kelmu. Šio būgno korpusas buvo daromas iš sveiko arba išpuvusio medžio gabalo, dažnai iš kelmo. Jeigu buvo imamas sveikas medis, tai jo vidus būdavo iškertamas arba išskaptuojamas, paliekant 2 – 3 cm storio sieneles. Bet dažniausiai kelmų gamybai vartoti ištrūnijusio gluosnio, liepos, o kartais – beržo kamienai. Abu kiaurieji galai būdavo lygiai nupjaunami, o ant plongalio užtempiama ir lankeliu pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Kelmo aukštis – 30 – 40 cm, skersmuo – 40 – 30 cm. Pastatytas ant žemės prie būgnininko kojų, kelmas buvo mušamas viena arba dviem apie 30 cm ilgio medinėmis lazdelėmis, kurių vienas galas buvo apvyniojamas galvijų plaukų veltiniu arba kietai aprišamas milu.